Kas yra „religijos“ ir „tikėjimo“ laisvė?

Žmogaus teisių diskurse termino „religija“ vartojimas apima ir  žmogaus teisę į nereliginius įsitikinimus, tokius kaip ateizmas ar agnosticizmas. 1993 m. Žmogaus teisių komitetas, nepriklausoma 18 ekspertų, atrinktų per Jungtinių Tautų procesą, institucija apibūdino religiją ar tikėjimą kaip 

teizminius, neteizminius ir ateistinius įsitikinimus, taip pat teisę neišpažinti jokios religijos ar tikėjimo

Religiniai ir nereliginiai įsitikinimai teikia vilties ir paguodos milijardams žmonių visame pasaulyje, be to, jie turi didžiulį taikos pasaulyje užtikrinimo potencialą. Tačiau jie taip pat sukėlė daug nesutarimų tarp skirtingų tikėjimų žmonių. Šiuo metu vykstanti kova siekiant išsaugoti religijos ar tikėjimo laisvę tarptautinių žmogaus teisių kontekste rodo šį sudėtingumą ir sunkumus, kaip plačiai reikėtų apibrėžti sąvokas „religija“ ir „tikėjimas“.

Ar yra kokių nors šios teisės apribojimų?

Valdžios institucijos negali kištis į asmens teisę turėti ar keisti savo įsitikinimus, tačiau yra situacijų, kai valdžios institucijos gali kištis į asmens teisę reikšti ar rodyti savo mintis, įsitikinimus ir religiją. Tai leidžiama tik tuo atveju, jei institucija gali įrodyti, kad toks elgesys yra teisėtas, būtinas ir proporcingas, siekiant apsaugoti:

  • viešąjį saugumą;
  • viešąją tvarką;
  • sveikatą ar moralę;
  • ir kitų žmonių teises ir laisves.

Kas saugo ir gina šią teisę?

Valstybė yra pagrindinis žmogaus teisių sergėtojas. Jos įsipareigojimai yra dvejopi: neigiami (įsipareigojimai ko nors „nedaryti“) ir teigiami (įsipareigojimai ką nors „daryti“).

Neigiamas įsipareigojimas yra susilaikyti nuo savavališko kišimosi į religijos ir tikėjimo laisvę. Teigiamas įsipareigojimas yra užtikrinti religijos ir tikėjimo laisvės apsaugą naudojant tinkamai veikiančią ir apsaugančią reguliavimo sistemą (nacionalinius įstatymus) ir veiksmingą teismų ir sprendimų vykdymo sistemą.

Tarptautinis šios teisės pripažinimas

Ši teisė buvo suformuluota pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, kai tarptautinė bendruomenė nusprendė nustatyti bendrą pagrindinių teisių apsaugos standartą. 1948 m. tuo tikslu buvo priimta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija. 18 straipsnyje rašoma:

Kiekvienas turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę; ši teisė apima laisvę keisti savo religiją ar tikėjimą, taip pat laisvę išpažinti ir skelbti savo religiją ar tikėjimą tiek vienam, tiek kartu su kitais, viešai ar privačiai, mokant, praktikuojant tikėjimą, laikant pamaldas ir atliekant apeigas.

Vėliau ši teisė buvo įtraukta į tarptautines ir regionines žmogaus teisių konvencijas.

Religijos laisvė iš tiesų yra viena iš kertinių demokratijos laisivų. Europos Žmogaus Teisių Teismas nurodė, kad

šios laisvės priklauso nuo demokratinės visuomenės neatsiejamas pliuralizmas, kuris buvo brangiai iškovotas per šimtmečius

Praktikoje

  • Teismas ir teisingas bylos nagrinėjimas
  • Diskriminacija
  • Laisvės atėmimo įstaigos

Šaltiniai