Kas yra saviraiškos laisvė?

Teisė į saviraiškos laisvę yra viena iš pagrindinių žmogaus teisių demokratinėje valstybėje. Ši teisė apsaugo kiekvieno žmogaus laisvę turėti ir išreikšti skirtingas nuomones, gauti žinias, ir platinti informaciją bei idėjas be valdžios ir jos institucijų ribojimo ir cenzūros.

Ši pagrindinė teisė leidžia visiems žmonėms skleisti skirtingus požiūrius, įsitikinimus ir idėjas, ir taip pat laisvai diskutuoti ir debatuoti skirtingomis temomis visuomenėje. Tai yra svarbi priemonė ne tik žiniasklaidai, bet ir  visuomenei, kurios pagalba valstybė, jos institucijos ir politikai gali būti laikomi atsakingais už savo veiksmus, ypač korupcijos ar interesų konflikto vyriausybėje klausimais. Todėl ši teisė yra ypač svarbi žurnalistams ir visiems žmonėms, dirbantiems žiniasklaidoje, nes jų darbas yra būti sveikos demokratinės visuomenės „sergėtojais“, taigi jiems turi būti sudarytos galimybės laisvai ir kritiškai pranešti naujienas apie valstybę ir jos institucijas.

Kokios saviraiškos laisvės formos yra saugomos?

Saviraiška gali būti išreikšta skirtingomis formomis – žodžiais (tiek raštu, tiek žodžiu), taip pat nuotraukomis, filmais, veiksmais, radijo laidomis, ir bet kokia kita išraiškos forma.

Saviraiškos laisvė saugo idėjas ir nuomones, kurios gali būti prieštaringos, ne visiems patrauklios ar net šokiruojančios, nes pliuralizmas ir tolerancija yra pagrindinės demokratinės visuomenės vertybės.

Pastaba Aptariamos ne visos saviraiškos formos yra ginamos. Pavyzdžiui, neapykantos kalbai ar smurto kurstymui tokia apsauga nesuteikiama.

Kas užtikrina teisę į saviraiškos laisvę?

Valstybė yra atsakinga už šios laisvės apsaugą pagal įstatymus. Valstybė taip pat įsipareigoja nesikišti į žmonių naudojimąsi šia laisve, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymai gali ją apriboti.

Kokie yra saviraiškos laisvės apribojimai?

Saviraiškos laisvei egzistuoja apribojimai ir sąlygos, pagal kurios valstybė turi saugoti šią laisvę.

Ši teisė turi būti subalansuota tarp asmeninės laisvės ir kolektyvinio visuomenės intereso, tam, kad užtikrinti pagrindinius lygybės ir saugumo principus visiems žmonėms demokratinėje visuomenėje.

Valstybės, nustatydamos šiuos apribojimus, privalo vadovautis tarptautinėmis žmogaus teisių konvencijomis ir dokumentais. Šie apribojimai turi būti vykdomi laikantis įstatymų ir laikomi būtinais demokratinės visuomenės išsaugojimui.

Apribojimai gali būti taikomi dėl:

  • Nacionalinio saugumo ir teritorinio vientisumo klausimų
  • Visais klausimais, susijusiais su visuomenės saugumu, įskaitant pažeidimus ir nusikalstamą veiką
  • Saugoti visuomenės sveikatą ar moralę
  • Dėl kitų žmonių reputacijos ar teisių gynimo; turi būti užtikrinta, kad saviraiškos teisė nepažeidžia kitų žmonių teisių
  • Tam tikrose situacijose, kuriose valstybė turi užtikrinti, kad konfidenciali informacija nebūtų atskleista, arba siekiant išlaikyti teismų objektyvumą ir autoritetą

Tarptautinis šios teisės pripažinimas

Saviraiškos laisvė buvo įtraukta į 1948 m. Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją – pirmąjį išsamų žmogaus teises detalizuojantį dokumentą, kurį priėmė Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja.

19 straipsnyje nurodoma:

Kiekvienas turi teisę į nuomonės ir žodžio laisvę; ši teisė apima laisvę nesikišant turėti savo nuomonę ir ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas per bet kokią žiniasklaidos priemonę ir nepaisant sienų.

Ši teisė taip pat įtraukta į tarptautines ir regionines žmogaus teisių konvencijas.

Praktikoje

  • Žiniasklaidos laisvė
  • Neapykantos kalba

Šaltiniai