Kaip suprantama teisė į laisvus rinkimus ir iš ko ji susideda?

Teisė į laisvus rinkimus yra esminė demokratijos sąlyga. Tai viena svarbiausių asmens politinių teisių, sudaranti sąlygas atsirasti ir teisės sistemoje įtvirtinti principą, pagal kurį vyriausybės atitinka demokratijos apibrėžimą.

Teisė į laisvus rinkimus atskirose valstybėse gali būti suprantamos šiek tiek skirtingai. Vienur rasime ją aiškinant plačiau, kitur – siauriau. Tačiau tarptautinė praktika – Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 1 protokolo 3 straipsnis – leidžia daryti išvadą, kad teisė į laisvus rinkimus susideda iš 3 pagrindinių dalių, kurios sukuria pareigą valstybėms šią teisę užtikrinti:

  • laisvi rinkimai turi būti rengiami nuosekliai kas tam tikrą laikotarpį;
  • rinkimai vyksta slaptu balsavimu;
  • renkant įstatymų leidžiamąją valdžią garantuojama saviraiškos laisvė.

Kita vertus, ši teisė reiškia ir individualias asmens pilietines teises, apimančias teisę balsuoti ir teisę dalyvauti rinkimuose.

Ar yra kokių nors šios teisės apribojimų?

Teisė į laisvus rinkimus nėra absoliuti. Priklausomai nuo aplinkybių yra galimybė šią teisę riboti. Vertinant galimybę apriboti šią teisę, svarbu atsižvelgti į 2 pagrindinius kriterijus:

  • ar teisės ribojimas yra proporcingas,
  • ir ar toks apribojimas netrukdo asmens saviraiškos laisvei.

Kaip minėta anksčiau, teisės į laisvus rinkimus reguliavimas įvairiose valstybėse gali skirtis. Tai ypač svarbu atsižvelgiant į galimybę riboti šią teisę. Valstybės turi tam tikrą vertinimo laisvę, kuri skiriasi priklausomai nuo situacijos ir nacionalinės teisės sistemos. Pavyzdžiui, galima nustatyti minimalų amžių nuo kurio leidžiama dalyvauti rinkimuose siekiant užtikrinti, kad rinkimuose dalyvaujantys asmenys būtų pakankamai subrendę politiniams postams.

Lietuvoje balsavimo teisė yra konstitucinė teisė, įtvirtinta Konstitucijos 34 straipsnyje. Ji gali būti ribojama nustatant amžiaus ribą, nuo kurio asmuo gali balsuoti. Taip pat galioja ir pilietybės reikalavimas – daugumoje valstybės mastu vykstančių rinkimų juose dalyvaujantis asmuo turi būti Lietuvos Respublikos pilietis. Piliečiai, teismo pripažinti ribotai veiksniais tam tikroje srityje, rinkimuose nedalyvauja.

Teisės kandidatuoti apribojimai taip pat priklauso nuo amžiaus, pilietybės ar nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvoje, taip pat nuo pripažinto riboto veiksnumo tam tikroje srityje. Kandidatais negali būti asmenys, neatlikę teismo paskirtos bausmės.

Kas saugo ir gina šią teisę?

Valstybė yra pagrindinis žmogaus teisių sergėtojas. Jos įsipareigojimai yra dvejopi: neigiami (įsipareigojimai ko nors „nedaryti“) ir teigiami (įsipareigojimai ką nors „daryti“).

Neigiamas įsipareigojimas yra susilaikyti nuo savavališko kišimosi į šią teisę, užtikrinant teisę balsuoti ir būti išrinktam. Teigiamas įsipareigojimas yra užtikrinti šią teisę; tai apima tinkamo balsavimo proceso reglamentavimo sukūrimą ir kandidatavimo rinkimuose kriterijų užtikrinimą.

Tarptautinis šios teisės pripažinimas

Teisė į laisvus rinkimus yra esminė teisė demokratinėje visuomenėje. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, tarptautinė bendruomenė pasiryžo kurti taikų, demokratinį pasaulį. Tokiu būdu ši teisė natūraliai buvo įtraukta į 1948 m. Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją – pirmąjį išsamų žmogaus teises detalizuojantį dokumentą, kurį priėmė Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja. Deklaracijos 21 straipsnio 3 dalyje nurodoma:

Žmonių valia yra valstybės valdžios pagrindas; ši valia reiškiama periodiškuose ir teisinguose rinkimuose, rengiamuose remiantis visuotine bei lygia rinkimų teise ir vykdomuose slaptu balsavimu arba lygiaverte laisvo balsavimo tvarka.

 

Vėliau ši teisė buvo įtraukta į tarptautines ir regionines žmogaus teisių konvencijas

 

Praktikoje

  • Laisvės atėmimo įstaigos
  • Saviraiškos ir žiniasklaidos laisvė

Šaltiniai