Ką reiškia asmeninis gyvenimas?

Privatus gyvenimas yra plati sąvoka, todėl tiksliai apibrėžti šią sąvoką sunku. Ji apima fizinį ir psichologinį asmens vientisumą ir, kaip nurodė Europos Žmogaus Teisių Teismas, gali „apimti įvairius asmens fizinės ir socialinės tapatybės aspektus“.

Privataus gyvenimo samprata neapsiriboja „vidiniu ratu“, kuriame asmuo gali gyventi savo asmeninį gyvenimą taip, kaip nori, ir neįtraukti išorinio pasaulio. 8 straipsnis saugo teisę į asmeninį tobulėjimą, tiek asmenybės, tiek savarankiškumo atžvilgiu. Ji apima kiekvieno teisę kreiptis į kitus, siekiant užmegzti ir plėtoti santykius su jais. Tai įvardijama kaip teisė į „privatų socialinį gyvenimą“.

Privataus gyvenimo sąvoka apima ir tokius aspektus, kaip teisę spręsti dėl savo seksualinės orientacijos, gyvenimo būdo, išvaizdos. Ji taip pat apima teisę dalyvauti esminėje ekonominėje, socialinėje, kultūrinėje ir laisvalaikio veikloje.

Ar yra kokių nors šios teisės apribojimų?

Nepaneigiant teisės į privatų gyvenimą gynimo svarbos, pažymėtina tai, kad teisė į privatų gyvenimą nėra absoliuti. Galimybė riboti asmens teisę į privatų gyvenimą nurodyta Konstitucijos 22 straipsnio 3 dalyje, 24 straipsnio 2 dalyje. Tokia teisė numatyta ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje. Taigi, pasitaiko situacijų, kai valdžios institucijos gali kištis į teisę į privatų ir šeimos gyvenimą, būstą ir susirašinėjimą. Tai leidžiama tik tada, kai institucija gali įrodyti, kad jos veiksmai yra teisėti, reikalingi ir proporcingi, siekiant:

  • saugoti nacionalinį saugumą;
  • saugoti visuomenės saugumą;
  • saugoti ekonominę šalies gerovę;
  • užkirsti kelią netvarkai ar nusikaltimams;
  • saugoti sveikatą ar moralę;
  • ginti kitų teises ir laisves.

Veiksmai yra proporcingi, kai jie yra tinkami ir ne daugiau nei būtina atitinkamai problemai spręsti. Žmogaus teises ribojančios priemonės turėtų būti kuo mažiau ribojančios.

„Teisėti“ reiškia, kad apribojimai turi būti numatyti įstatymu. Tai apima formalų teisėtumo reikalavimą – tai yra, kad apribojimams turi būti teisinis pagrindas.

Kas saugo ir gina šią teisę?

Valstybė yra pagrindinis žmogaus teisių sergėtojas. Jos įsipareigojimai yra dvejopi: neigiami (įsipareigojimai ko nors „nedaryti“) ir teigiami (įsipareigojimai ką nors „daryti“).

Neigiamas įsipareigojimas yra susilaikyti nuo savavališko kišimosi į privatų asmens gyvenimą. Teigiamas įsipareigojimas yra užtikrinti pagarbą privačiam gyvenimui asmenų tarpusavio santykiuose.

Tarptautinis šios teisės pripažinimas

Ši teisė buvo suformuluota pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, kai tarptautinė bendruomenė nusprendė nustatyti bendrą pagrindinių teisių apsaugos standartą.

1948 m. tuo tikslu buvo priimta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija. Jos 12 straipsnyje nurodoma:

Niekas neturi patirti savavališko kišimosi į jo privatumą, šeimos gyvenimą, buitį ar susirašinėjimą arba kėsinimosi į jo garbę ir reputaciją. Kiekvienas turi teisę į įstatymo apsaugą nuo tokio kišimosi arba kėsinimosi.

Vėliau ši teisė buvo įtraukta į tarptautines ir regionines žmogaus teisių konvencijas. Įdomu tai, kad šios teisės apimtis laikui bėgant plečiasi. Pasaulio bendruomenė negalėjo įsivaizduoti, kad didelė asmeninės informacijos apimtis galiausiai bus saugoma virtualiai. Teisės taikymo sritis išsiplėtė tobulėjant šiuolaikinėms technologijoms ir dabar apima ir privatumą internete.

Praktikoje

  • Asmeniniai duomenys
  • Laisvės atėmimo įstaigos
  • Teisė į teisingą teismą

Šaltiniai