Svarbu atpažinti situacijas, kurioms esant kyla reali grėsmė aukos gyvybei, sveikatai ir laisvei, kad policija galėtų nuspręsti dėl smurtautojo sulaikymo.
Jei policija mano, kad smurtautojas kelia grėsmę aukai, policija turi teisę sulaikyti smurtautoja iki 48 valandų. Tam tikrais atvejais policijos pareigūnai vengia sulaikyti smurtautoja, jeigu smurto įvykis jau yra įvykęs ir/ar smurtautojas „nusiramino“ atvykus policijos pareigūnams. Tačiau smurto artimoje aplinkoje atvejais būtina suprasti galios ir kontrolės santykį, kurį išnaudoja smurtautojas.
[pastaba] Net ir policijai nusprendus nepradėti ikiteisminio tyrimo, smurto pavojų patiriantis asmuo, įvertinus rizika, turėtų būti apsaugotas skiriant apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderį.
Grėsmės vertinimas
Sprendžiant ar yra reali grėsmė, turėtų būti atsižvelgiama į tai, kad:
- Jeigu policijos pareigūnai nesiims veiksmų, smurtautojas yra linkęs „bausti“ auką dėl pranešimo apie įvykį po pareigūnų išvykimo iš įvykio vietos.
- Smurtas artimoje aplinkoje nėra pavienis fizinio smurto incidentas ir todėl tikėtina, kad smurtautojas toliau tęs smurtą, net jeigu jis „nurimsta“ pasirodžius policijos pareigūnams.
- Būtina įvertinti galimo nužudymo grėsmę, atsižvelgiant į smurto artimoje aplinkoje incidentų istoriją ir ankstesnius smurto atvejus, jų žiaurumą, dažnumą, pobūdį, ypač jeigu buvo grasinama nužudyti, bandoma pasmaugti auką arba naudotas seksualinis smurtas.
Policijos įsikišimo ribos
Policija jokiomis aplinkybėmis neturėtų:
- Taikyti mediaciją ir (ar) bandyti sutaikyti partnerius, nes smurtas artimoje aplinkoje nėra tiesiog šeimos konfliktas, tačiau tai yra galios ir kontrolės santykis, kuriame smurtas naudojamas kaip dominavimo įtvirtinimo priemonė.
- Kaltinti auką „sukėlus konfliktą“ ar pateisinti smurtą dėl to, kad smurtautojas vartoja alkoholį ar kitas psichiką veikiančias medžiagas, nes smurtą artimoje aplinkoje lemia ne alkoholis ar kitos medžiagos, o smurtautojo įsitikinimas, kad auka turėtų paklusti jo reikalavimams.