Ką reiškia „kankinimas“?
Kankinimas apima kelias asmeniui sukeliamo skausmo formas. Tai gali būti fizinė arba psichologinė kankinimo forma. Ši sąvoka taip pat apima nežmonišką ar žeminantį elgesį arba bausmę, deportaciją arba ekstradiciją, jeigu yra reali rizika, kad asmuo atitinkamoje šalyje susidurs su kankinimais, nežmonišku ar žeminančiu elgesiu, ar bausmėmis.
Kuo skiriasi kankinimas nuo nežmoniško elgesio ar baudimo?
Kankinimo laipsnis yra pagrindinis skirtumas tarp kankinimo ir nežmoniško elgesio, tačiau atliekamas veiksmas taip pat turi būti atliktas sąmoningai, pavyzdžiui, norint išgauti informaciją arba įbauginti asmenį. Nežmoniškas elgesys turi pasiekti minimalų sunkumo lygį ir sukelti tikrą kūno sužalojimą arba stiprias dvasines kančias. Tai nebūtinai turi būti padaryta tyčia ar siekiant tam tikro tikslo. Žeminantis elgesys apima pažeminimą ir sumenkinimą. Kaip ir nežmoniškas elgesys, žeminantis elgesys nebūtinai turi būti atliktas tyčia.
Ar yra kokių nors šios teisės apribojimų?
Ši teisė laikoma universalia, o tai reiškia, kad valdžios institucijos jokiomis aplinkybėmis negali jos apriboti. Tai reiškia, kad nei viešasis interesas, nei kitų teisės, nei nukentėjusiojo veiksmai, kad ir kokie būtų pavojingi ar nusikalstami, negali pateisinti šios teisės apribojimų.
Kas saugo ir gina šią teisę?
Valstybė yra pagrindinis žmogaus teisių sergėtojas. Jos įsipareigojimai yra dvejopi: neigiami (įsipareigojimai ko nors „nedaryti“) ir teigiami (įsipareigojimai ką nors „daryti“).
Neigiamas įpareigojimas reiškia būtinybę valstybei susilaikyti nuo visų formų netinkamo elgesio, t. y. nevykdyti kankinimų ir nesielgti su asmenimis nežmoniškai ar žeminančiai. Pozityvūs įpareigojimai reikalauja, kad valstybė apsaugotų asmenis nuo netinkamo elgesio (priimdama atitinkamus įstatymus, rengdama aktualius mokymus ir pan.) ir veiksmingai tirtų skundus dėl netinkamų veiksmų.
Tarptautinis šios teisės pripažinimas
Kankinimą ir nežmonišką elgesį draudžiančios normos buvo suformuluotos pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, kai tarptautinė bendruomenė nusprendė nustatyti bendrą pagrindinių teisių apsaugos standartą. 1948 m. buvo priimta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, kurios 5 straipsnis skelbiama:
Niekas negali būti kankinamas arba žiauriai, nežmoniškai ar žeminančiai elgiamasi ar baudžiamas
Šis draudimas taip pat nustatytas tarptautinėse ir regioninėse žmogaus teisių sutartyse bei konvencijose. 1984 m. Jungtinės Tautos priėmė atskirą teisinį dokumentą, skirtą kankinimų ir nežmoniško elgesio draudimui – Konvenciją prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą.