Kas yra nuosavybės apsauga?
Nuosavybė, paprastais žodžiais tariant, yra objektas(-ai), priklausantys kažkam. Nuosavybės apsauga yra taisyklė, užtikrinanti, kad kiekvienas asmuo turi teisę į turimą nuosavybę ir ji neturėtų būti atimta.
pastaba Remiantis šia taisykle, nuosavybė nėra apribota tik fiziniais daiktais: ji taip pat apima, pavyzdžiui, bendrovės akcijas, intelektinę nuosavybę (pvz. prekės ženklai) ir socialinio draudimo išmokas. Net asmeninė praktika (pvz., medicinos ar teisinė) tam tikrais atvejais gali būti laikoma 'turimu turtu'.
Ar galima pagrįsti nuosavybės atėmimą?
Taip, ši teisė nėra absoliuti. Iš asmens nuosavybė gali būti paimta dėl visuomenės interesų ir vadovaujantis įstatymu. Teisėti viešieji interesai apima:
- didesnio socialinio teisingumo užtikrinimą tarp gyventojų būstų srityje
- žemės ir miesto plėtros planų priėmimą
- kovą su masine benamyste
- priemones kovoti su narkotikų prekyba ir kontrabanda
- mokesčių slėpimo prevenciją
Tai nėra baigtinis sąrašas: ar viešasis interesas yra teisėtas, nustatoma kiekvienu atveju. Net jei nuosavybės paėmimas vykdomas dėl visuomenės interesų, jis taip pat turi būti proporcingas – tai reiškia, kad priemonė turi atitikti tikslą ir neviršyti to, kas reikalinga jį pasiekti. Tokiu atveju valstybė paprastai turi pareigą atlyginti paveiktos nuosavybės savininkui. Tiksli kompensacija nustatoma atskirais atvejais – tai ne visada visa nuosavybės rinkos vertė.
pavyzdys Tre Traktörer Aktiebolag prieš Švediją byloje valdžios institucijos atšaukė leidimą parduoti alų, vyną ir įvairius alkoholinius gėrimus iš pareiškėjo (restoraną valdanti įmonė) dėl netinkamo ekonominio valdymo ir aplaidžios buhalterijos. Teismas nustatė, kad nuosavybės teisių pažeidimo nebuvo, nes priemonės siekė bendrojo intereso – riboti alkoholio vartojimą ir piktnaudžiavimą juo.
Kas saugo šią teisę?
Kadangi valstybė yra pagrindinis žmogaus teisių garantas, ji turi užtikrinti, kad būtų laikomasi nuosavybės apsaugos.
Valstybės įsipareigojimai yra dvilypiai: neigiami (įsipareigojimai „nevykdyti“ kažko) ir teigiami (įsipareigojimai kažką „vykdyti“).
Neigiamas įsipareigojimas reikalauja, kad valstybė neteisėtai nesikištų į šią teisę.
Teigiami įsipareigojimai apima teisinių mechanizmų, kurie užtikrintų nuosavybės teisių gerbimą ir tinkamas atsakomąsias priemones pažeidimų atveju, sukūrimą.
Tarptautinis šios teisės pripažinimas
Teisė į nuosavybę yra glaudžiai susijusi su asmens laisve. Karų metu iš aukų ne tik atimamos gyvybės, bet ir jų turtas. Pagarba žmogaus teisėms todėl apima ir pagarbą tam, ką žmogus turi.
Pirmas žmogaus teisių katalogas - 1948 m. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija - 17 straipsnyje nurodo:
1. Kiekvienas turi teisę į nuosavybę vienas arba kartu su kitais.
2. Niekas negali būti savavališkai atimtas nuosavybės.
Ši teisė taip pat įtvirtinta ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 protokole ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje, taip pat kituose tarptautiniuose susitarimuose.
Pastaba Ši teisė išreiškiamai nėra pripažįstama Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte arba Tarptautiniame ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pagrindų pakte.