Kas yra saviraiškos laisvė?
Saviraiškos laisvė yra viena iš pagrindinių žmogaus teisių demokratinėje valstybėje. Ši teisė apsaugo kiekvieno žmogaus laisvę turėti ir išreikšti skirtingas nuomones, gauti žinias, ir platinti informaciją bei idėjas be valdžios ir jos institucijų ribojimo ir cenzūros.
Tai yra svarbi priemonė ne tik žiniasklaidai, bet ir visuomenei, kurios pagalba valstybė, jos institucijos ir politikai gali būti laikomi atsakingais už savo veiksmus, ypač korupcijos ar interesų konflikto klausimais. Todėl ši teisė yra ypač svarbi žurnalistams ir visiems žmonėms, dirbantiems žiniasklaidoje, nes jų darbas yra būti sveikos demokratinės visuomenės „sergėtojais“, taigi jiems turi būti sudarytos galimybės laisvai ir kritiškai pranešti naujienas apie valstybę ir jos institucijas.
Kokios saviraiškos laisvės formos yra saugomos?
Saviraiška gali būti išreikšta skirtingomis formomis – žodžiais (tiek raštu, tiek žodžiu), taip pat nuotraukomis, filmais, veiksmais, performansu, radijo laidomis, ir bet kokia kita išraiškos forma. Saviraiškos laisvė apima tiek verbalines, tiek ir neverbalines formas. Saugomos įvairios išraiškos: politinės, meninės, komercinės ir kitos.
Saviraiškos laisvė saugo idėjas ir nuomones, kurios gali būti prieštaringos, ne visiems patrauklios ar net šokiruojančios, nes pliuralizmas ir tolerancija yra pagrindinės demokratinės visuomenės vertybės.
Pastaba Aptariamos ne visos saviraiškos formos yra ginamos. Pavyzdžiui, neapykantos kalbai ar smurto kurstymui tokia apsauga netaikoma.
Kas užtikrina teisę į saviraiškos laisvę?
Valstybė yra atsakinga už šios laisvės apsaugą pagal įstatymus. Valstybė taip pat įsipareigoja nesikišti į žmonių naudojimąsi šia laisve, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymai gali ją apriboti.
Kokie yra saviraiškos laisvės apribojimai?
Saviraiškos laisvei egzistuoja apribojimai ir sąlygos, pagal kurios valstybė turi saugoti šią laisvę.
Saviraiškos laisvė nėra absoliuti ir todėl gali būti ribojama. Europos Žmogaus Teisių Teismas pateikia tris kriterijus, kurie turi būti patenkinti, kad ribojimas būtų teisėtas:
1. Ribojimas yra įtvirtintas įstatymu: nacionalinėje teisėje yra nuostata, leidžianti ribojimą.
2. Ribojimas būtinas demokratinėje visuomenėje:
- dėl nacionalinio saugumo, teritorinio vientisumo ar viešojo saugumo
- viešosios tvarkos užtikrinimui ar nusikalstamų veikų prevencijai
- saugoti sveikatą ar moralę
- kitų žmonių reputacijos ar teisių apsaugai
- dėl konfidencialios informacijos apsaugos
- siekiant išlaikyti teismų objektyvumą ir autoritetą
3. Ribojimas yra proporcingas (ne daugiau, nei būtina, kad tikslas būtų pasiektas).
pastaba Reikia atskirti teisę turėti nuomonę nuo teisės reikšti nuomonę. Pirmoji neleidžia jokių išimčių ar apribojimų – niekam negali būti uždrausta turėti savo nuomonę, net ir nepopuliarią. Tai, kas gali būti apribota, yra nuomonės reiškimas.
Kas saugo šią teisę?
Valstybė yra pagrindinis žmogaus teisių garantas. Valstybės įsipareigojimai yra dvilypiai: neigiami (įsipareigojimai „nevykdyti“ kažko) ir teigiami (įsipareigojimai kažką „vykdyti“).
Neigiamas įsipareigojimas apima susilaikymą nuo savavališko kišimosi į saviraiškos laisvę, taip sukuriant aplinką, leidžiančią laisvai keistis idėjomis ir nuomonėmis. Teigiamas įsipareigojimas – užtikrinti saviraiškos laisvės apsaugą nuo valdžios institucijų ar kitokio kišimosi. Tai apima veiksmingų žurnalistų apsaugos mechanizmų sukūrimą, veikiančią teismų sistemą ir kt.
Tarptautinis šios teisės pripažinimas
Saviraiškos laisvė buvo įtraukta į 1948 m. Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją – pirmąjį išsamų žmogaus teises detalizuojantį dokumentą, kurį priėmė Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja.
19 straipsnyje nurodoma:
Kiekvienas turi teisę laisvai laikytis savo įsitikinimų ir juos reikšti; ši teisė apima laisvę nekliudomam turėti savo nuomonę ir ieškoti informacijos bei idėjų, jas gauti ir skleisti visokiomis priemonėmis ir nepaisant valstybės sienų.
Ši teisė taip pat įtraukta į tarptautines ir regionines žmogaus teisių konvencijas.