Kas yra teisė į vandenį ir sanitarines sąlygas?
Teisė į vandenį ir sanitarines sąlygas yra teisė į prieigą prie pakankamo kiekio saugaus geriamojo vandens asmeniniams ir namų ūkio poreikiams bei prieiga prie sanitarinių įrenginių.
pastaba Teisė į vandenį apima tokius vandens naudojimo būdus, kurie yra būtini užtikrinti orų gyvenimą: gerti, plauti drabužius, gaminti maistą, taip pat asmeninę ir namų higieną.
Vanduo kitoms paskirtims (tokioms kaip baseinai, sodininkystė ir žemės ūkis) nėra šios teisės dalis.
Kaip nustatyti ar vanduo yra tinkamas?
Vandens tinkamumas apima šiuos kriterijus:
- Pasiekiamumas: vanduo turi būti prieinamas pakankamais kiekiais.
- Kokybė: vanduo turi būti saugus ir nekeliantis jokios grėsmės žmogaus sveikatai. Jis turėtų būti priimtinos spalvos, kvapo ir skonio.
- Prieinamumas: vanduo turi būti tiek ekonomiškai, tiek fiziškai prieinamas. Todėl jis turėtų būti prieinamas už priimtiną kainą (tokia, kuri nepriverstų žmogaus aukoti kitų poreikių). Jis turėtų būti prieinamas netoliese.
pavyzdys Mažiau išsivysčiusiose vietovėse žmonėms tenka eiti 2-3 ar net 6 kilometrus tik tam, kad pasiektų viešą čiaupą – toks atstumas yra neproporcingai didelis.
Kas apsaugo šią teisę?
Kadangi valstybė yra pagrindinis žmogaus teisių garantas, ji privalo imtis veiksmų siekdama šios teisės įgyvendinimo.
Konkrečiau, valstybė turi trijų rūšių įsipareigojimus:
1. Įsipareigojimas gerbti reiškia, kad valstybė neturi pažeisti ar kištis į šią teisę. Taigi, draudžiamas toks elgesys:
- atsisakymas arba trukdymas pasiekti vandenį
- vandens teršimas arba kitoks jo kokybė pabloginimas
- diskriminacinės praktikos vandens paskirstyme
2. Įsipareigojimas saugoti reiškia, kad valstybė turėtų užkirsti kelią kitų šalių pažeidimams. Tai apima:
- aktualių teisės aktų priėmimą
- trečiųjų šalių ribojimus, kad jos neribotų lygiavertės prieigos prie vandens
- vandens taršos prevenciją
3. Įsipareigojimas įgyvendinti reiškia, kad valstybė privalo priimti visą priemonių rinkinį, siekdama užtikrinti šios teisės įgyvendinimą. Tai apima:
- nacionalinės vandens politikos priėmimą
- švietimą apie higienišką vandens naudojimą
- mažų vandens kainų užtikrinimą (kiek tai įmanoma)
Kas jeigu valstybė neturi pakankamai išteklių?
Teisė į vandenį nereiškia teisės gauti vandenį nemokamai.
Valstybės minimalus įsipareigojimas yra užtikrinti prieigą prie minimalaus būtino kiekio tinkamos kokybės vandens visiems be diskriminacijos.
Tarptautinis šios teisės pripažinimas
Teisė į vandenį ir sanitarinę aprūpinimą nėra išreikšta kaip atskira teisė, tačiau ji implikuojama iš susijusių teisių.
Pirmasis žmogaus teisių katalogas, priimtas netrukus po Antrojo pasaulinio karo, 1948 m. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, 25 straipsnio 1 dalyje numato
Kiekvienas turi teisę į savo ir savo šeimos sveikatai ir gerovei pakankamą gyvenimo lygį, įskaitant maistą, drabužius, būstą ir sveikatos priežiūrą bei būtinas socialines paslaugas, ir teisę į apsaugą nedarbo, ligos, negalios, našlystės, senatvės atveju arba kitomis nuo jo nepriklausančiomis aplinkybėmis, jam netekus pragyvenimo šaltinio.
Nors straipsnyje nėra paminėtas vanduo, jis yra įtrauktas kaip neišvengiama pakankamo gyvenimo lygio sudedamoji dalis.