Konstitucinis Teismas
2006 m. lapkričio 27 d.
Faktai
Bylą inicijavo Vilniaus apygardos teismas, kuris prašė ištirti, ar Teismų įstatymo nuostata, kad teisėjas, nesutikdamas su atleidimu iš pareigų, turi teisę kreiptis į Vilniaus apygardos teismą, neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Skundas
Pareiškėjas savo prašymą grindė tuo, kad pagal ginčijamą nuostatą Vilniaus apygardos teismui teismingos bylos, kuriose viena iš šalių yra Respublikos Prezidentas, o kadangi Prezidentas apygardos teisėjų atžvilgiu turi Teismų įstatyme nustatytus įgaliojimus skirti ir atleisti apygardos teismo teisėjus, perkelti teisėjus į kitą teismą, tai, pasak pareiškėjo, ginčijamas teisinis reguliavimas sudaro prielaidas pažeisti Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalį, pagal kurią asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas, taip pat konstitucinį teisinės valstybės principą.
Teismo sprendimas
Teismas pabrėžė, kad įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti, į kokį teismą ir kokia tvarka asmuo gali kreiptis dėl savo pažeistų teisių ir laisvių gynimo; įstatymų leidėjas pagal Konstituciją negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmuo, nepaisant jo teisinio statuso, dėl savo pažeistų teisių negalėtų kreiptis į teismą arba ši jo teisė būtų suvaržyta.
Teisėjo ir teismų nepriklausomumas yra užtikrinamas Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtinant teismų sistemos nepriklausomumą nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios, įtvirtinant teisėjų procesinį nepriklausomumą, teismų organizacinį savarankiškumą ir savivaldą, teisėjų statusą, teisėjų asmens neliečiamybę, imunitetus, teisėjų įgaliojimų trukmės neliečiamumą, teisėjų socialines garantijas, taip pat nustatant draudimą institucijoms, Seimo nariams ir kitiems pareigūnams, politinėms ir visuomeninėms organizacijoms, piliečiams kištis į teisėjo ar teismo veiklą. Visi teisėjai vykdydami teisingumą turi vienodą teisinį statusą tuo atžvilgiu, kad negali būti nustatomos nevienodos teisėjo nepriklausomumo vykdant teisingumą (sprendžiant bylas) savarankiškumo garantijos. Spręsdamas bylas ir priimdamas sprendimus, teisėjas vadovaujasi tik Konstitucija, įstatymais ir teise. Nagrinėjantis bylą teisėjas turi būti neutralus, jis negali būti šališkas.
Teismas pažymėjo, kad Prezidentui Konstitucijoje yra numatyti svarbūs įgaliojimai formuojant teismus. Prezidentas dalyvauja skiriant ir atleidžiant visų grandžių teismų teisėjus; atsvara šiems Prezidento konstituciniams įgaliojimams yra Konstitucijoje nurodyta speciali teisėjų institucija, patarianti Prezidentui ir dėl teisėjų atleidimo iš pareigų. Vien tai, kad Prezidentas skiria ir atleidžia apygardos teismų teisėjus, pats sprendžia ar dalyvauja sprendžiant klausimus, susijusius su teisėjų profesine karjera, nėra pagrindas abejoti teismų ir teisėjų nepriklausomumu nagrinėjant teisėjo atleidimo iš pareigų bylas teisme, kurio teisėjus skiria Prezidentas. Sutikus su pareiškėjo argumentais, jog tai, kad apygardų teismų teisėjus skiria ir atleidžia, jų profesinės karjeros klausimus sprendžia Prezidentas, yra pagrindas abejoti apygardos teismo nepriklausomumu ir nešališkumu, kai šio teismo nagrinėjamos bylos šalis yra Prezidentas, tektų konstatuoti, kad Lietuvoje apskritai nėra nė vieno teismo, nepriklausomo ir galinčio nešališkai išnagrinėti bylą, kurioje šalis yra Prezidentas; tačiau toks konstatavimas būtų konstituciškai visiškai nepagrįstas.
Teismas konstatavo, kad ginčijama Teismų įstatymo nuostata neprieštarauja Konstitucijai.