Konstitucinis Teismas
2012 m. vasario 27 d.
Faktai
Vilniaus ir Kauno apygardų administraciniai teismai prašė ištirti Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo ir jo lydimojo teisės akto nuostatų, kuriomis reguliuojamas motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) pašalpų skyrimas ir mokėjimas asmenims nėštumo ir gimdymo, tėvystės, vaiko priežiūros atostogų metu
Skundas
Pareiškėjai teigė, kad Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo teisiniu reguliavimu pažeidžiamas asmenų, gavusių pajamų, lygiateisiškumas, palyginti su asmenimis, kurie pajamų negavo. Įstatymas taip pat įtvirtino ribojimą gauti motinystės (tėvystės) išmoką asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, net jei jie moka socialinio draudimo įmokas.
Teismo sprendimas
Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta valstybės globos ir paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, garantija. Įstatymų leidėjas gali nustatyti įvairias jos įgyvendinimo formas, kaip antai: numatyti finansinės paramos teikimą; užtikrinti galimybę dirbantiems tėvams pasinaudoti atostogomis, skirtomis vaikams auginti ir auklėti namuose; plėtoti lanksčias darbo formas, kuriomis sudaromos palankios sąlygos dirbantiems tėvams derinti vaikų auginimą ir auklėjimą namuose su darbine (profesine) veikla; suteikti galimybę auginti ir auklėti vaiką namuose ne tik motinai, bet ir tėvui, o jų nesant – ir kitiems dirbantiems šeimos nariams. Konstitucijoje nėra nustatyta atostogų, skirtų vaikams auginti ir auklėti namuose, teikimo pagrindų, sąlygų, trukmės, jų metu teiktinos finansinės paramos dydžių – tai turi nustatyti įstatymų leidėjas.
Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta konstitucinė mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo garantija dirbančioms motinoms, kurios tikslas – užtikrinti nėščios ir pagimdžiusios moters fiziologinės būklės apsaugą, ypatingą motinos ir vaiko ryšį pirmosiomis jo gyvenimo savaitėmis, sudarius galimybę dirbančiai moteriai tam tikrą laiką iki gimdymo ir po jo atsitraukti nuo darbinės (profesinės) veiklos. Įstatymų leidėjas privalo nustatyti šių atostogų suteikimo sąlygas, pagrįstą (minimalią ir maksimalią) jų trukmę, taip pat teisinį reguliavimą, pagal kurį atostogų metu būtų užtikrintas išmokų, kurių dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį, mokėjimas. Įstatymų leidėjas turi diskreciją pasirinkti, iš kokių šaltinių šios atostogos bus apmokamos.
Įstatymų leidėjas gali nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį atostogos būtų apmokamos atsižvelgiant į kitas jomis besinaudojančių moterų pajamas, gaunamas už šių atostogų metu atliktą darbą, tačiau negali būti nustatyta tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį atostogų iki gimdymo ir po jo apmokėjimui turėtų įtakos pajamos, šių atostogų metu gautos už ne per jas atliktą darbą, nes tokiu darbu niekaip nėra paneigiama šių atostogų paskirtis.