Konstitucinis Teismas
1999 m. gruodžio 21 d.
Faktai
Bylą inicijavo Seimo narių grupė, kuri prašė ištirti Teismų įstatymo nuostatų atitiktį Konstitucijai.
Skundas
Pareiškėjo prašymas buvo pagrįstas tuo, kad ginčijamose Teismų įstatymo nuostatose sudaromos galimybės teisingumo ministrui kištis į teismų veiklą; be to, Konstitucijai prieštarauja Teismų įstatymo nuostatos, kad teisėjai, teismų pirmininkai, jų pavaduotojai skiriami ir atleidžiami teisingumo ministro arba jam dalyvaujant. Ginčijamose Teismų įstatymo normose įtvirtinta teisingumo ministro teisė siūlyti generalinio prokuroro kandidatūrą leidžia vykdomajai valdžiai kištis į teismų veiklą, o teisė Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetui teikti Seimui generalinio prokuroro kandidatūrą apriboja konstitucines Seimo galias skirti ir atleisti valstybės institucijų vadovus. Ginčijama Teismų įstatymo nuostata, kad Teismų departamentas veikia prie Teisingumo ministerijos, prieštarauja konstituciniam valdžių atskyrimo principui.
Teismo sprendimas
Teismas pažymėjo, jog demokratinėje teisinėje valstybėje socialinis teisminės valdžios vaidmuo yra toks, kad teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves.
Atsižvelgiant į Konstitucijoje įtvirtintą teisinės valstybės siekį, galima skirti 2 neatsiejamus teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo aspektus: 1) teisėjo ir teismų, vykdančių teisingumą, nepriklausomumas; 2) teismų, kaip teisminės valdžios institucijų sistemos, nepriklausomumas. Teismas pažymėjo, kad sudaryti tinkamas darbo sąlygas teismams yra valstybės pareiga. Nustatant konkrečius kitų valdžios institucijų įgaliojimus santykiuose su teismine valdžia negalima paneigti Konstitucijoje įtvirtinto valdžių padalijimo ir teismo, kaip visavertės ir veikiančios nepriklausomai nuo kitų valdžių, valdžios esmės. Teismų administravimas turi būti organizuojamas taip, kad nebūtų pažeidžiamas teisėjų nepriklausomumas. Organizacinio teismų savarankiškumo materialinis pagrindas yra jų finansinis nepriklausomumas nuo vykdomosios valdžios. Tokio nepriklausomumo garantavimas yra prielaida užtikrinti žmogaus teises. Teisminei valdžiai įtakos gali turėti vykdomosios valdžios galimybė duoti instrukcijas teismams ar sąlygoti teisėjo perkėlimą į kitas pareigas, jei šis nesilaikys duotų nurodymų, teisėjų darbo apmokėjimo sąlygos, taip pat kitoks vykdomosios valdžios galėjimas daryti tiesioginį ar netiesioginį poveikį teismams.
Teismas pažymėjo, kad nepriklausomumo garantijoms taip pat priskirtinas teisėjo ir teismo teisinis statusas. Teisėjas pagal savo atliekamas pareigas negali būti priskirtas prie valstybės tarnautojų. Nepriklausomumo garantijos nesudaro prielaidų teisėjui vengti tinkamai atlikti savo pareigas ir aplaidžiai nagrinėti bylas. Nustatant teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų tvarką negalima pažeisti teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo. Teisėjų skyrimo procedūra neturi pažeisti teisminės valdžios nepriklausomumo ir Konstitucijoje nustatytos valstybės valdžių pusiausvyros. Teismas nutarė, kad, atsižvelgiant į konstitucinį teisėjo ir teismų nepriklausomumo principą, ginčijamose Teismų įstatymo normose nustačius teisingumo ministro įgaliojimus skirti atitinkamų teismų pirmininkų pavaduotojus ir skyrių pirmininkus yra sudaromos prielaidos vykdomosios valdžios pareigūnui įsiterpti į teismų pareigūnų skyrimą ir kartu – į teismų veiklą. Teismas nutarė, kad ginčijamos Teismų įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai.
Teismo veiklos vidaus organizavimo klausimų sprendimo priskyrimą teisingumo ministrui Teismas įvertino kaip pažeidžiantį teisminės valdžios savarankiškumą, todėl nutarė, kad ginčijamos nuostatos dėl teisingumo ministro teisės nustatyti teisėjų skaičių teismų bylų skyriuose prieštarauja Konstitucijai. Konstitucijoje nustatyta, kad dėl teisėjų paskyrimo Prezidentui pataria speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija (Teisėjų taryba), o teisingumo ministro teikimas skirti teisėjus nenumatytas. Todėl Teismas nutarė, kad ginčijamos Teismų įstatymo normos, kuriose numatytas teisingumo ministro teikimas skirti teisėjus, prieštarauja Konstitucijai.
Teismų veikla nėra teisingumo ministro valdymo sritis, todėl jo kompetencijai negali būti priskirti įgaliojimai dalyvauti sudarant Teisėjų garbės teismą, antraip būtų paneigta Teisėjų garbės teismo, kaip teisminės valdžios savivaldos ir savireguliacijos instituto, samprata. Todėl ginčijama Teismų įstatymo norma, kurioje nustatytas teisingumo ministro teikimas skirti teisėjus į Teisėjų garbės teismą, prieštarauja Konstitucijai.
Teismas konstatavo, kad teisingumo ministro teisė iškelti drausmės bylą teismų pirmininkams, jų pavaduotojams, skyrių pirmininkams, kitiems teisėjams ir jo teikimo nušalinti teisėją, kuriam iškelta drausmės byla, nuo teisėjo pareigų teisė sudaro teisines prielaidas vykdomosios valdžios pareigūnui daryti poveikį teismų veiklai. Toks ginčijamų Teismų įstatymo nuostatų vertinimas nepaneigia įstatymų leidėjo teisės nustatyti teisingumo ministro įgaliojimus inicijuoti drausmės bylos iškėlimą teisėjui. Todėl Teismas nutarė, kad ginčijamos Teismų įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai.
Teismas konstatavo, kad įstatymo nustatytas reguliavimas, pagal kurį finansinius asignavimus konkretiems teismams skiria vykdomosios valdžios institucijos ar pareigūnai, nesuderinamas su Konstitucijoje nustatytu valdžios atskyrimo, valdžių savarankiškumo ir tarpusavio nepriklausomumo principais. Teismas nutarė, kad ginčijama Teismų įstatymo nuostata, kurioje nustatyta teisingumo ministro kompetencija organizuoti teismų finansinį aprūpinimą, prieštarauja Konstitucijai.
Teismas pažymėjo, kad ginčijamos Teismų įstatymo nuostatos, kuriose įtvirtinti Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto įgaliojimai skiriant generalinį prokurorą, neprieštarauja Konstitucijai, nors ir nustato Seimo komitetui nebūdingas funkcijas.
Teismas konstatavo, kad teisėjų kvalifikacijos kėlimas – svarbi teismų tinkamos veiklos užtikrinimo prielaida. Teisingumo ministerijai įstatymu gali būti nustatyta funkcija sudaryti sąlygas teisėjams kelti savo kvalifikaciją, todėl jai gali būti nustatyti įgaliojimai, reikalingi teisėjų nuosekliam mokymui organizuoti. Todėl Teismas nutarė, jog ginčijamos Teismų įstatymo nuostatos, kuriose nustatyta, kad ministerija organizuoja teisėjų mokymą, taip pat tai, kad privalomąsias teisėjų profesinės kvalifikacijos kėlimo formas nustato teisingumo ministras, neprieštarauja Konstitucijai. Teismas taip pat konstatavo, kad ginčijamos Teismų įstatymo nuostatos, kuriose įtvirtinti teisingumo ministro įgaliojimai skirti teisėjų egzaminų komisijos narius ir šios komisijos pirmininką, taip pat normos, kuriose nustatyti teisingumo ministro įgaliojimai formuojant Teisėjų tarybą, neprieštarauja Konstitucijai.
Ginčijamoje Teismų įstatymo nuostatoje Teismų departamentui priskirtos tam tikros funkcijos, padedančios užtikrinti tinkamas teismų darbo sąlygas. Teismas konstatavo, jog vien tai, kad ši institucija yra prie Teisingumo ministerijos, nereiškia, kad yra įsiterpiama į teisminės valdžios sritį.