Konstitucinis Teismas
2024 m. kovo 14 d.
Nr. KT24-I1/2024
Faktai
Pareiškėjas Seimas į Konstitucinį Teismą kreipėsi su prašymu įvertinti tam tikrų Europos Tarybos konvencijos dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo (Stambulo konvencijos) nuostatų atitiktį Konstitucijai.
Prašymas
Pareiškėjo abejonės dėl Konvencijos grindžiamos tuo, kad Konvencijoje vartojama sąvoka „lytis socialiniu aspektu“ (angl. gender), kelia grėsmę lietuvių kalbai, nes Konvencijos nuostatos suponuoja belytę kalbą viešojoje erdvėje, o valstybinė lietuvių kalba nėra neutrali lyčių atžvilgiu. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad „prigimtiniai vyrų ir moterų skirtumai yra duotybė, kuria remiasi šeima ir visuomenė“, tad Konvencijos nuostatomis paneigiama iš šeimos samprata, pagal kurią šeimos nariais laikomi tik vyrai ir (arba) moterys, o santuoka sudaroma tik tarp vyro ir moters biologiniu, bet ne socialiniu aspektu.
Be to, pasak pareiškėjo, dėl Konvencijoje nustatytos „prievolės diegti mokymą apie nestereotipinius lyčių socialiniu aspektu vaidmenis“ įtvirtinimo visų formaliojo švietimo lygių ugdymo programose daliai gyventojų būtų atimta teisė vadovautis prigimtine lyties samprata ir pagal ją auklėti savo vaikus, kai švietimo ir mokymo įstaigose, kuriose mokslas pagal Konstituciją yra privalomas, būtų dėstoma kitokia pasaulėžiūra.
Teismo sprendimas
Išvadoje pažymėta, kad pagrindinis Konvencijos tikslas – apsaugoti moteris nuo visų formų smurto, užkirsti kelią smurtui prieš moteris ir smurtui artimoje aplinkoje, patraukti jo vykdytojus baudžiamojon atsakomybėn. Teismas pabrėžė, kad visos Konvencijos nuostatos, tarp jų ir sukėlusios abejonių pareiškėjui, turi būti aiškinamos atsižvelgiant į šiuos Konvencija siekiamus tikslus.
Nagrinėdamas sąvoka „lytis socialiniu aspektu“ Teismas nurodė, kad Konvencijoje įtvirtintos nuostatos, reiškiančios, kad ji yra skirta kovoti su smurtu, kurį gali išprovokuoti paprastai moterims priskiriami vaidmenys, elgsena, veikla ar bruožai. Šiomis nuostatomis nėra paneigiama binarė (moters ir vyro) lyčių samprata. Konvencija taip pat nesuponuoja poreikio nustatyti naujas valstybinės kalbos taisykles (kaip antai „belytę kalbą“).
Teismas pažymėjo, kad smurtas lyties pagrindu ne tik pažeidžia Konstitucijos garantuojamą asmens neliečiamumą ir žemina asmens orumą, bet yra ir viena iš pagal Konstituciją draudžiamo diskriminavimo dėl lyties formų.
Teismas nurodė, kad Konvencijos nuostatomis nereguliuojami šeimos ar santuokos teisiniai santykiai. Iš Konvencijos nekyla pareiga valstybei pripažinti kitokias šeimas, nei nustatyta Konstitucijoje, ar keisti konstitucinę santuokos sampratą.
Teismas taip pat pažymėjo, kad valstybė turi pareigą imtis priemonių, skirtų mažinti smurto dėl lyties atvejus. Taip pat pažymėjo, kad švietimo ir mokymo institucijų paskirtis yra diegti konstitucinėmis vertybėmis grįstą pasaulėžiūrą, mažinti visuomenės toleranciją smurtui. Vien tai, kad pagal Konvenciją švietimo ir mokymo įstaigose besimokantiesiems būtų pateikiama tam tikra informacija, su kuria privalomai būtų supažindinami visi mokymo įstaigas lankantys asmenys, nereiškia, kad tėvai neturi teisės pagal savo įsitikinimus vaikų ugdyti namuose.
Teismas konstatavo, kad tiek Konvencija, skirta kovai su smurtu prieš moteris ir su smurtu artimoje aplinkoje, skatinant užtikrinti tikrąją moterų ir vyrų lygybę, kaip būtiną prielaidą smurtui prieš moteris mažinti, tiek Konstitucija ir joje įtvirtintais asmens neliečiamumo, draudimo žeminti žmogaus orumą, visų formų diskriminacijos draudimo imperatyvais, siekiama tų pačių visuotinai reikšmingų tikslų. Konvencijoje nėra įtvirtinta tokių nuostatų, kurios būtų prieštaraujančios Konstitucijai, todėl ir iš Konvencijos kylantys įsipareigojimai, tiek, kiek jie susiję su ginčijamų Konvencijos nuostatų taikymu, negali būti laikomi nesuderinamais su Konstitucijos nuostatomis.