Konstitucinis Teismas
2006 m. rugsėjo 21 d.
Faktai
Bylą inicijavo Vilniaus apygardos teismas ir Seimo narių grupė, kurie prašė ištirti procesinių įstatymų nuostatų, susijusių su bylų nagrinėjimu apeliacinėje instancijoje, galimybe teismo baigiamuosius aktus priimti ir paskelbti be motyvų, tik žodžiu paaiškinant teismo baigiamojo akto argumentus (motyvus), o motyvus surašant vėliau, sprendimo už akių priėmimu, atitiktį Konstitucijai.
Skundas
Seimo narių grupė prašymą grindė tuo, kad pagal Konstituciją teismas privalo sprendimo motyvus surašyti ir viešai paskelbti iškart, o ne pirma priimti ir paskelbti sprendimą ir tik po to, kada nors vėliau, jį papildyti motyvais. Be to, pareiškėjo nuomone, surašydami teismo sprendimus, teisėjai neturi būti priklausomi nuo kitų asmenų – teismo pareigūnų: jei teismas surašo sprendimo motyvus vėliau, tai jam tuo metu gali daryti kokią nors įtaką teismo ar skyriaus pirmininkas.
Civilinio proceso kodekso reguliavimas, kai teismas priima sprendimą už akių ir tas sprendimas yra galutinis, nors buvo priimtas atlikus tik formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą ir yra sudarytas tik iš įžanginės ir rezoliucinės dalių bei sutrumpintų motyvų, yra nesuderinamas su Konstitucija. Be to, paisant konstitucinių asmenų lygybės ir teisinės valstybės principų, šaliai negalima uždrausti nustatytąja tvarka patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo, ypač jeigu tas sprendimas buvo priimtas objektyvumui ir pagrįstumui nepalankiomis aplinkybėmis (šaliai, siekiančiai sprendimo peržiūrėjimo, nedalyvaujant, neteikiant paaiškinimų).
Teismo sprendimas
Teismas pabrėžė, kad baigiamojo teismo akto vientisumo reikalavimas išreiškia tokią šio akto savybę, be kurios tas aktas būtų ne teisingumo įvykdymo aktas. Vientisumo reikalavimas reiškia, kad tokio akto rezoliucinę dalį visuomet, be jokių išimčių, privalu grįsti aplinkybėmis ir argumentais, kad aktas visuomet privalo būti pasirašytas visų bylą nagrinėjusių teisėjų. Teismas pažymėjo, kad bet kurio baigiamojo teismo akto surašymas dar prieš oficialiai jį priimant (t. y. teisėjams balsuojant dėl jo ir jį pasirašant) ir jį viešai paskelbiant nėra savitikslis dalykas – tai yra priemonė, leidžianti užtikrinti, kad visos bylai turinčios reikšmės aplinkybės bus nustatytos būtent dar prieš oficialiai priimant ir viešai paskelbiant atitinkamą baigiamąjį teismo aktą.
Teismas pažymėjo, kad svarbiausia yra ne tai, kad visas baigiamasis teismo aktas būtų balsiai perskaitomas žodžiu teismo posėdžių salėje, išskyrus jo įžanginę ir rezoliucinę dalis, kurios visada turi būti paskelbiamos teismo posėdžių salėje balsiai (išskyrus išimtis), bet tai, kad jis visas būtų surašytas dar prieš oficialiai priimant tą baigiamąjį teismo aktą – dar prieš teisėjams balsuojant dėl jo ir jį pasirašant ir dar prieš tą baigiamąjį teismo aktą viešai paskelbiant, taip pat tai, kad iškart po teismo posėdžio, kuriame atitinkamas baigiamasis teismo aktas buvo paskelbtas, nedelsiant, t. y. per protingą ir trumpiausią įmanomą laiką, tas baigiamasis teismo aktas būtų prieinamas bylos šalims, taip pat proceso dalyviams, kuriems tas baigiamasis teismo aktas tiesiogiai sukelia kokius nors teisinius padarinius, institucijoms, turinčioms vykdyti atitinkamus teismo sprendimus. Vien baigiamojo akto įžanginės ir rezoliucinės dalių perskaitymas teismo posėdžių salėje balsiai bei tą baigiamąjį teismo aktą pagrindžiančių argumentų – jo priėmimo motyvų išdėstymas, tegul ir labai trumpas, savaime nevertintinas kaip pažeidžiantis konstitucinius teisingumo, teisės viešumo imperatyvus, nukrypstantis nuo konstitucinės teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, sampratos. Teismas nutarė, kad kai kurios Baudžiamojo proceso kodekso, Civilinio proceso kodekso, Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatos, įtvirtinančios, kad teismo baigiamieji aktai gali būti priimami ir paskelbiami be motyvų arba tik žodžiu paaiškinant teismo baigiamojo akto argumentus (motyvus), o motyvai gali būti surašomi vėliau, prieštarauja Konstitucijai.
Spręsdamas dėl Civilinio proceso kodekso nuostatų, pagal kurias, pasak pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą ir matydamas, kad to reikalauja viešasis interesas, negali peržengti apeliaciniame skunde nustatytų ribų, Teismas konstatavo, kad viešuoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, įtvirtintas, saugomas ir ginamas Konstitucijos (pvz., visuomenės atvirumas ir darna, teisingumas, asmens teisės ir laisvės, teisės viešpatavimas). Tais atvejais, kai sprendimą, ar tam tikras interesas turi būti laikomas viešuoju ir ginamas bei saugomas kaip viešasis interesas, turi priimti bylą sprendžiantis teismas, būtina tai motyvuoti. Priešingu atveju kiltų pagrįsta abejonė, kad tai, kas teismo yra ginama ir saugoma kaip viešasis interesas, iš tikrųjų yra ne viešasis, bet privatus tam tikro asmens interesas. Įstatymu negalima nustatyti kokio nors baigtinio bylų, kuriose teismui (apeliacinės instancijos teismui taip pat) leidžiama apginti viešąjį interesą peržengiant apeliacinio skundo ribas, sąrašo arba bylų, kuriose teismui neleidžiama apginti viešojo intereso peržengiant apeliacinio skundo ribas, sąrašo. Teismas nutarė, kad atitinkamos Civilinio proceso kodekso nuostatos prieštarauja Konstitucijai, konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams.
Spręsdamas dėl Civilinio proceso kodekso nuostatų, nustatančių sprendimo už akių institutą, Teismas konstatavo, kad sprendimo už akių priėmimas – tai specifinis ginčų civilinėje byloje sprendimo būdas, kai vienai iš proceso šalių nusišalinus nuo dalyvavimo nagrinėjant civilinę bylą (pvz., atsakovui arba ieškovui neatvykus į teismo, kuriame turi būti nagrinėjama civilinė byla, posėdį, atsakovui nepateikus atsiliepimo į ieškinį) ši byla yra nagrinėjama ir sprendimas yra priimamas nedalyvaujant tai šaliai. Teismas pažymėjo, kad sprendimo už akių priėmimo institutu siekiama sudaryti teisines prielaidas civiliniame procese įgyvendinti ekonomiškumo ir koncentracijos principus. Sprendimo už akių priėmimu, be kitų tikslų, siekiama užkirsti kelią civilinio proceso vilkinimui ir neleisti proceso šalims piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis. Todėl toks institutas savaime nelaikytinas antikonstituciniu.
Teismas pabrėžė, kad įstatyme turi būti įtvirtinta ne tik pati proceso šalies teisė apskųsti pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą bent vienos aukštesnės instancijos teismui, bet ir nustatyta tokia apskundimo tvarka, kuri leistų aukštesnės instancijos teismui ištaisyti galimas pirmosios instancijos teismo klaidas. Priešingu atveju būtų nukrypstama nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, pažeista asmens konstitucinė teisė į tinkamą teismo procesą.
Teismas taip pat konstatavo, kad net ir tuo atveju, kai yra visos sąlygos sprendimui už akių priimti, teismas turi įgaliojimus nuspręsti, ar priimti sprendimą už akių, ar tokio sprendimo nepriimti. Teismas nutarė, kad aktualios Civilinio proceso kodekso nuostatos prieštarauja Konstitucijai, konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams.