Konstitucinis Teismas
1997 m. vasario 13 d.
Faktai
Bylą inicijavo Seimas ir Seimo narių grupė, kurie prašė ištirti, ar Alkoholio kontrolės ir Tabako kontrolės įstatymų normos, kuriomis Lietuvoje draudžiama alkoholinių gėrimų ir tabako gaminių reklama, neprieštarauja Konstitucijai, taip pat ar Vyriausybės nutarimas, kuriuo nustatyti informacijos pripažinimo alkoholio reklama kriterijai, neprieštarauja Konstitucijai.
Skundas
Prašymai pagrįsti tuo, kad informacijos apie teisėtą veiklą skleidimas neturėtų būti besąlygiškai draudžiamas, tačiau pagal įstatymuose pateikiamus apibrėžimus reklama pripažįstama ir informacija, nesusijusi su alkoholio ar tabako gaminių vartojimu. Ūkio subjektams sudaromos nevienodos sąlygos. Atimant teisę į informaciją, atimama galimybė rinktis mažiau kenksmingą gaminį, todėl toks draudimas nepadeda saugoti sveikatos. Asmenys, kurių požiūris į alkoholinių gėrimų vartojimą ar rūkymą yra neigiamas, negali turėti privilegijų kitos nuomonės besilaikančiųjų atžvilgiu. Abejotina, ar žmonių sveikata gali turėti pirmenybę informacijos laisvės atžvilgiu, net jeigu ta informacija turi reklamos požymių. Taigi, pareiškėjų manymu, ginčijamos įstatymų nuostatos prieštarauja Konstitucijai. Taip pat buvo pateikti argumentai, kad Vyriausybės nutarimo nuostatos prieštarauja Konstitucijai, nes žmogaus laisvė ieškoti, gauti ir skleisti reklamos pobūdžio informaciją apie alkoholio gaminius ribojama ne įstatymu.
Teismo sprendimas
Teismas konstatavo, kad alkoholiniai gėrimai ir tabako gaminiai priskiriami prie ypatingos paskirties prekių, nes juos vartojant daroma žala žmonių sveikatai. Tai patvirtina specialūs medicinos tyrimai ir statistika. Reklamos paskirtis – formuoti palankų gaminių įvaizdį ir tiesiogiai ar netiesiogiai skatinti juos vartoti. Įstatymai draudžia ne bet kokią informaciją apie alkoholinius gėrimus ir tabako gaminius – jie nustato komercinės informacijos apie gaminius ribojimą. Informacijos laisvės ribojimo mastas Konstitucijoje neapibrėžiamas, tačiau nustatant ribojimo apimtį turėtų būti atsižvelgiama į teisėtumo ir būtinumo demokratinėje visuomenėje kriterijus. Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, taigi galimas diferencijuotas ūkinės veiklos reguliavimas. Ūkinės veiklos sritis institucijos gali vertinti pagal jų naudą visuomenei, bet tautos gerovė neturėtų būti suvokiama vien materialine (ar finansine) prasme ir jos neturėtų būti siekiama tokiu būdu, kuris kenkia sveikatai. Tabako gaminių ir alkoholio reklamos draudimas negali būti traktuojamas kaip žmonių diskriminacija ar privilegijų teikimas, nes toks draudimas liečia ne atskiras žmonių grupes, o visą visuomenę. Kita vertus, tokiu draudimu siekiama apginti vartotojus nuo tendencingos informacijos. Tačiau pagal ginčijamas įstatymų formuluotes būtų galima informaciją, neturinčią tiesioginio ryšio su gaminiais ir jų vartojimu, paskelbti esant gaminių reklama. Tai reikštų nepagrįstą, todėl ir neteisėtą informacijos laisvės ribojimą.
Įstatymai nustato reklamos draudimo kontrolės institucijų sistemą ir jų kompetencijos pagrindus, suteikia Vyriausybei įgaliojimus rengti kontrolės programas, vykdyti kontrolės tvarkos teisinį reguliavimą, prižiūrėti atitinkamų institucijų veiklą. Tai atitinka Vyriausybės kompetenciją, tačiau pavedimas nustatyti informacijos priskyrimo reklamai kriterijus iš esmės reiškia teisę spręsti, kokia informacija bus pripažinta reklama, todėl ir draustina. Tai teisės riboti gaminių reklamą delegavimas Vyriausybei.
Teismas nutarė, kad informacijos, neturinčios tiesioginio ryšio su gaminiais ir jų vartojimu, paskelbimas esant reklama, taip pat pavedimas Vyriausybei nustatyti informacijos priskyrimo reklamai kriterijus prieštarauja Konstitucijai. Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.