Konstitucinis Teismas
2023 m. spalio 4 d.
Nr. KT83-N9/2023
Faktai
Pareiškėjai Kauno ir Vilniaus apygardos teismai į Konstitucinį Teismą kreipėsi sustabdę baudžiamąsias bylas, pradėtas pagal apeliacinius skundus asmenų, nuteistų pagal Baudžiamojo kodekso 302 straipsnio (Antspaudo, spaudo ar dokumento pagrobimas arba pagrobtojo panaudojimas) 1 dalį už tai, kad jie, siekdami patekti į uždaras komercines patalpas (prekybos centrą ar kokteilių barą), karantino režimo priemonių laikymosi kontrolę atliekančiam darbuotojui pateikė kito asmens vardu išduotą galimybių pasą.
Skundas
Pareiškėjų nuomone, poįstatyminiame teisės akte įtvirtintu ginčijamu teisiniu reguliavimu buvo ribojama asmenų pasirinkimo laisvė, o tai gali būti daroma tik įstatymu. Civilinės saugos įstatyme, pasak pareiškėjų, nėra nustatyta, kad, esant paskelbtai ekstremaliajai situacijai, gali būti ribojama ir asmenų pasirinkimo laisvė. Be to, pasak pareiškėjų, ginčijamu Vyriausybės nutarimu nustatyti asmenų teisių ir laisvių ribojimai nebuvo laikini, t. y. jie buvo nustatyti nenurodžius konkretaus jų galiojimo termino. Pareiškėjai taip pat manė, kad toks teisinis reguliavimas, kai paslaugomis kontaktiniu būdu naudotis, būti aptarnaujami vykdant ūkinę veiklą ar dalyvauti renginiuose galėjo tik asmenys, atitinkantys minėtame Vyriausybės nutarime nustatytus kriterijus, pažeidžia Konstitucijoje įtvirtintą asmenų lygiateisiškumo principą. Pareiškėjų manymu, tiek pasiskiepiję ar persirgę asmenys, tiek šių kriterijų neatitinkantys asmenys galėjo būti COVID-19 ligos platintojai, todėl nebuvo pagrindo jų traktuoti skirtingai. Pareiškėjams abejonių kėlė ir du Vyriausybės nutarime nustatyti kriterijai – reikalavimas būti pasiskiepijus nurodyta vakcina ar turėti neigiamą tam tikro testo rezultatą, nes tokiais reikalavimais, pasak pareiškėjų, varžoma asmens laisvė ir asmens neliečiamumas.
Teismo sprendimas
Teismas nurodė, kad teisės ir laisvės laikinai gali būti apribotos tais atvejais, kai, vadovaujantis tuo metu turima specialia informacija, yra pagrindo manyti, kad laiku nesiėmus veiksmingų priemonių bus padaryta nepataisoma žala Konstitucijoje įtvirtintoms vertybėms, pvz., žmonių sveikatai ir gyvybei.
Atskleidžiant iš Konstitucijos kylančius reikalavimus dėl asmens teises ir laisves ribojančių priemonių nustatymo valstybėje susidarius ypatingai situacijai, pažymėta, kad žmonių užkrečiamųjų ligų plitimui visuomenėje suvaldyti skirtos priemonės negali būti tokios, kurias taikant net ir laikinai asmuo negalėtų patenkinti gyvybiškai būtinų poreikių, kaip antai įsigyti maisto, vaistų, gauti būtinųjų asmens sveikatos priežiūros paslaugų ir kt. Tokios priemonės taikytinos tik laikinai, o jas nustatantis teisinis reguliavimas privalo būti nuolat peržiūrimas ir iš naujo įvertinama būtinybė jį taikyti toliau.
Teismas konstatavo, kad, pagal tuo metu turimus mokslinius duomenis ir ekspertų pateiktą informaciją, Vyriausybė turėjo pagrindo manyti, jog asmenų, pasiskiepijusių nurodyta vakcina, persirgusių COVID-19 liga ar turinčių neigiamą tam tikro testo rezultatą, ir šių kriterijų neatitinkančių vyresnių nei 16 metų asmenų galimybės užsikrėsti COVID-19 liga ir ją platinti buvo nevienodos, – atitinkantys nurodytus kriterijus asmenys tuo metu galėjo būti laikomi keliančiais mažesnę riziką užsikrėsti COVID-19 liga ar ją platinti. Todėl Vyriausybė, atsižvelgusi į COVID‑19 ligos plitimo prognozes ir naujų labiau užkrečiamų viruso atmainų atsiradimą, galėjo nuspręsti nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį tose vietose, kuriose žmonių susibūrimų tikimybė yra didesnė, paslaugų teikimas ribojamas asmenims, neatitinkantiems ginčijamame Vyriausybės nutarime nustatytų kriterijų. Nustatydama tokį teisinį reguliavimą, Vyriausybė siekė konstituciškai svarbaus tikslo ir viešojo intereso – žmonių sveikatos apsaugos.
Teismas pripažino, kad nutarimas neprieštaravo Konstitucijai, o atitinkamos nutarimo nuostatos neprieštaravo Civilinės saugos įstatymo 8 straipsniui.