Europos Žmogaus Teisių Teismas
2000 m. spalio 26 d.
Faktai
Pareiškėjas buvo sulaikytas kardomajame kalinime. Po metų sulaikymo orderis buvo panaikintas remiantis psichiatrijos ekspertizės išvada, kurioje buvo nurodyta, kad pareiškėjas nuolat rodo polinkį į savižudybę. Pareiškėjas buvo paleistas. Vėliau pareiškėjas neatvyko į bylos nagrinėjimą, todėl buvo išduotas naujas arešto orderis. Po metų jis buvo suimtas. Pareiškėjas bandė nusižudyti, tačiau teismas atmetė prašymą paleisti jį į laisvę. Keletas kitų prašymų paleisti į laisvę buvo atmesti, kol pareiškėjas buvo nuteistas.
Skundas
Pareiškėjas teigė, kad sulaikymo metu jam nebuvo suteiktas tinkamas psichiatrinis gydymas, dėl ko jis keletą kartų bandė nusižudyti, o tai yra nežmoniškas ir žeminantis elgesys, kaip nurodoma Konvencijos 3 straipsnyje.
Teismo sprendimas
Teismas nurodė, kad negalima teigti, jog sulaikymas savaime kelia klausimų pagal Konvencijos 3 straipsnį. Taip pat negalima aiškinti, kad ši nuostata nustato bendrą pareigą paleisti sulaikytąjį dėl sveikatos priežasčių arba perkelti jį į civilinę ligoninę, kad jis galėtų gauti tam tikrą medicininę pagalbą. Tačiau valstybė privalo užtikrinti, kad sulaikytasis būtų laikomas sąlygomis, atitinkančiomis jo orumą, ir kad būtų tinkamai užtikrinta jo sveikata ir gerovė, visų pirma teikiant tinkamą medicininę priežiūrą.
Šiuo atveju pareiškėjas reguliariai kreipėsi ir gavo medicininę pagalbą, be to, nebuvo įrodymų, kad institucijos galėtų būti laikomos atsakingomis už jo bandymą nusižudyti. Kadangi pareiškėjui buvo reguliariai teikiama medicininė pagalba, Teismas taip pat nenustatė, kad buvo nevykdoma psichiatrijos stebėsena. Taigi, nors sulaikymas galėjo sukelti pareiškėjui sielvartą ir kančias, Teismas nusprendė, kad nebuvo įrodyta, jog jis buvo patyrė tokias kančias, kad tai pažeistų Konvencijos 3 straipsnį.