Karo prievolė Lietuvoje – Konstitucijoje įtvirtinta pareiga Lietuvos Respublikos piliečiams atlikti privalomąją pradinę karo tarnybą arba ją atitinkančią alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, taip pat ginti valstybę.
Vadovaujantis Karo prievolės įstatymu, karo prievolė taikoma 18–23 metų amžiaus vyrams, o tam tikrais atvejais – ir vyrams iki 26 metų. Nors karo prievolė dažnai pateikiama kaip būtina valstybės gynybos užtikrinimo priemonė, ši tema aktuali ir žmogaus teisių kontekste, ypač kalbant apie religijos ir tikėjimo laisvę, lyčių lygybę, diskriminacijos draudimą bei galimybę rinktis alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. Kai kurių tarptautinių organizacijų, tokių kaip Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas, pozicija yra aiški – valstybės turi užtikrinti, kad privalomoji tarnyba nepažeistų teisių ir laisvių. Todėl karo prievolės tema Lietuvoje ir pasaulyje lieka aktuali tiek teisiniu, tiek visuomeniniu požiūriu, ypač vertinant, ar jos taikymas atitinka žmogaus teisių apsaugos principus.
Karo prievolė ir žmogaus teisės
Karo prievolė kelia esminių klausimų žmogaus teisių srityje. Visų pirma, tai susiję su religijos ir tikėjimo laisve – tarptautiniai dokumentai, tokie kaip Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas, įpareigoja valstybes sudaryti galimybę asmenims, negalintiems tarnauti dėl religinių ar pacifistinių įsitikinimų, atlikti alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. Taip pat svarbus lyčių lygybės aspektas – šiuo metu tarnyba Lietuvoje privaloma tik vyrams, o tai kelia klausimų dėl galimos nelygybės. Be to, būtina, kad karo prievolininkų teisės būtų tinkamai užtikrinamos viso proceso metu – nuo šaukimo iki tarnybos pabaigos.
Apie šį skyrių
Šis Gido skyrius skirtas apžvelgti karo prievolės taikymą Lietuvoje žmogaus teisių požiūriu. Toliau rasite informaciją apie karo prievolės teisinį reglamentavimą, tarnybos formas, trukmę, atleidimo ar atidėjimo galimybes, socialines garantijas, taip pat – žmogaus teisių iššūkius.