Kai kurios žmogaus teisės yra absoliučios. Tai reiškia, kad valstybės negali šių teisių apriboti ar nuo jų nukrypti dėl jokios priežasties.
Dauguma žmogaus teisių gali būti ribojamos siekiant apsaugoti svarbius visuomenės interesus, pavyzdžiui, visuomenės saugumą ar kitų žmonių teises. Tačiau yra teisių, kurių negalima apriboti jokiomis aplinkybėmis ir dėl jokios priežasties. Šios teisės vadinamos absoliučiomis teisėmis. Tai reiškia, kad šių teisių negalima apriboti net karo ar kitų nepaprastųjų situacijų metu.
Absoliučiomis teisėmis paprastai laikomi:
- draudimas kankinti
- nežmoniško ir žeminančio elgesio draudimas
- vergovės draudimas
- atgalinio veikimo baudžiamųjų įstatymų draudimas (nėra bausmės be įstatymo)
Kartais absoliučiomis laikomos ir teisės, kurių negalima apriboti dėl jų pobūdžio. Pavyzdžiui, vidinis minties, sąžinės ir religijos laisvės aspektas – tai, ką galvojate ar kuo tikite - negali būti ribojama ar keičiama valstybės. Todėl dėl savo vidinės prigimties tokia teisė negali būti ribojama ir laikoma absoliučia.
pastaba Lietuvos Respublikos Konstitucijos 2 skirsnyje „Žmogus ir valstybė“ skirtinguose straipsniuose įtvirtintos skirtingos žmogaus teisės. Kiekvieno straipsnio pabaigoje nurodomi atvejai, kada minėta žmogaus teisė gali būti ribojama. Pavyzdžiui, 20 straipsnyje nurodyta, kad žmogaus laisvė gali būti ribojama įstatymo nustatytais atvejais, 22 straipsnyje – kad teisė į privatų gyvenimą gali būti ribojama tiesmo sprendimu ir pagal įstatymą. Taigi teisės, kurios tarptautinėje teisėje ir žmogaus teisių dokumentuose, prie kurių prisijungė Lietuva, paprastai laikomos absoliučiomis, Lietuvoje taip pat laikomos absoliučiomis.
Absoliučios teisės ir teisės, nuo kurių neleidžiama nukrypti
Kai kurios teisės taip pat vadinamos teisėmis, nuo kurių neleidžaiama nukrypti. Šios teisės apima visas absoliučias teises, tačiau jos yra platesnės, nes apima ir teises, kurios gali būti teisėtai apribotos. Nenukrypstamas teisių pobūdis reiškia, kad valstybės negali taikyti jokių išimčių dėl jų laikymosi nepaprastosios padėties metu ir jos turi laikytis tų pačių apsaugos priemonių nepriklausomai nuo to, ar egzistuoja nepaprastoji padėtis.
pavyzdys Daugelyje žmogaus teisių dokumentų įtvirtinta teisė į gyvybę. Tačiau, valstybė gali teisėtai panaudoti mirtiną jėgą arba atimti žmogaus gyvybę griežtai reglamentuotomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, gindama kito asmens gyvybę arba asmeniui tapus karo auka. Ši teisė visada taikoma vienodai, net ir nepaprastosios padėties metu, o valstybė visada turi laikytis griežtų teisės ribų, reglamentuojančių situacijas, kai gyvybės atėmimas yra pateisinamas.
Skaitykite daugiau apie nukrypti leidžiančias nuostatas nepaprastosios padėties metu šiame Gide.